Gimiau 1956 m. gegužės 1-ąją, Sūdėnų kaime (Šilutės rajone), Pranciškos ir Stepono Jansonų šeimoje. Tėvai užaugino mus keturis, be manęs – brolius Antaną ir Gediminą, bei seserį Virginiją.
Buvau pirmasis vaikas šeimoje, tačiau apie mano kelionę šion žemėn tėvai nelabai kalbėjo. Tėveliai buvo vienmečiai – abu gimę 1935 metais. Mamytės kelionė šioj žemelėj baigėsi 2008-aisiais. Ji gimė Tauragės rajone, Žygaičių apskrityje, Draudeniuose, Zofijos ir Vlado Kervelių šeimoje, buvo septintoji iš aštuonių vaikų. Tėvelio gimtinė – Raseinių rajone, Tytuvėnų valsčiuje, netoli Dubysos. Jis gimė Veronikos ir Karolio Jansonų šeimoje, buvo jauniausias iš keturių vaikų, vienintelis berniukas šeimoje, todėl labiausiais mylimas. Antrojo pasaulinio karo baisumai, frontas abi šeimas atginė į pamarį, į „vokiečių kraštą“, į Sūdėnus. Čia abu pradėjo lankyti mokyklą, net viename suole sėdėjo. Mamytė buvo gera mokinė, o tėveliui, kaip nelabai paklusniam mokiniui už bausmę teko „proga“ pasėdėti su mergaite, kuri vėliau ir tapo jo žmona. Mamytė dirbo Jonikaičių apylinkės administracijoje, sekretorės pareigose, o ištekėjusi tapo namų šeimininke, žmona ir mūsų mama. Nors labai norėjo dirbti, bendrauti su žmonėmis ir pasauliu – likimo pakeisti nesiryžo… Buvo labai tikinti ir ko gero jautėsi silpna ir įsipareigojusi viskam prieš patį Dievą… Šeimoje tėčio žodis visada buvo paskutinis visiems, ypač man ir Mamytei. Suprantu, jam taip pat buvo nelengva- ilgus metus dirbo traktorininku, neretai buvo pavargęs, o mes vaikai ne visada tai suprasdavome, prikrėsdavom visokių išdaigų. Niekada nepamiršiu mamutės sekamų pasakų. Ji mokėjo tikroviškai papasakoti, po to paaiškinti, kad aš visam gyvenimui išmokau užjausti ir džiaugtis silpnesniųjų pergalėmis, kurios buvo užtarnautos taikiai, oriai ir garbingai.
Mane auklėjo mamos iškalbinga tyla, per javapjūtę duona kvepiantys tėvelio delnai, gerosios senolės meilė gimtinei, žmonėms. Užauginusi šešis vaikus, patyrusi daug išgyvenimų karo bei pokario metais, buvo labai darbšti, mylėjo gamtą, audė, ji išmokė branginti duonos trupinį, kurį lieto žmogaus ir Dievo delnai… Ji išmokė džiaugtis tuo, ką turi, nesikrimsti dėl to, ko neturi. Gal todėl niekad nepamiršiu to kuklaus senolių būsto, kvepiančio duona ir obuoliais, nedažytų, bet iki baltumo iššveistų grindų. Didžiosios stubos su gausybe Senoliaus knygų, kurias jis labai mėgo ir brangino, kiekvieną rūpestingai ir švelniai glostydavo sakydamas, jog kiekvienoje žmonių gyvenimai sudėti. Savotiška buvo mano Senolis, nelabai mėgo ūkiškus darbus, bet knygų parsinešti net į Šilutės biblioteką nueidavo pėsčias (apie 40 km.), nes Pagėgių bibliotekoje buvo perskaitęs visas knygas…
Iš vaikystės prisimenu melioracijos išrautą su žydinčių sodų šaknimis gimtąjį kaimą, girdžiu tą vaikystę šnarančių rugių laukuose, girdžiu kalenantį gandrą ant senolių daržinės, kregždes, karpančias dangaus mėlį, smėlio taką, kuriuo vaikystė jau nebepareis….
Mokyklą pradėjau lankyti Sūdėnuose, vėliau mokiausi Natkiškiuose, Pagėgiuose, besidairydama atgal negaliu nepaminėti savo Mokytojų, Aldoną Levickienę, Albiną Gaidienę, Domirą Mockienė, pastaroji skatino rašyti… Visų neišvardinsi, tačiau kiek leis atmintis visus juos nešiosiuosi širdyje kai kelrodžius. Gyvenimo kelio ieškoti išėjau nebaigusi vidurinės – dėl mamytės ligų, teko atsisakyti didžiosios savo svajonės tapti mokytoja, tapau virėja. Bijojau netekti mamos, ruošiausi atstoti mamą mažesniesiems, jei ištiktų nelaimė… Besimokydama Klaipėdos kulinarijos mokykloje buvau pastebėta kaip literatė – leidau sienlaikraščius (tada labai „madingus“), dalyvavau įvairių rašinių konkursuose. 1974 metais baigiau kulinarijos mokyklą, o po poros metų darbo Klaipėdoje mamytės liga „parkvietė“ atgal į tėviškę, į Jonikaičius. Ištekėjau, ne visada vyras buvo šeimos žmogus ir mano draugas, pamėgo taurelę, o aš su dukrele Rasa, kuri atėjo šion žemėn labai laukta, bet su negalia, keliavau paskui girtuoklį vyrą per Gyvenimą… Kretinga, Jokubavas. Šviesesnėmis akimirkomis kartu su vyru baigėme vidurinę mokyklą, aš neakivaizdžiai baigiau ir Klaipėdos žemės ūkio technikumą, gavau „raudoną“ diplomą. Mano vyras pamažu grįžo prie taurelės ir tapo visišku jos vergu… Teko išeiti iš namų be vilties ką nors pakeisti, o mano svajonėms palūžo sparnai…
Ir su palaužtais sparnais rašiau, kartais išspausdindavo kokį straipsnelį rajoninis laikraštis, rašiau apie gyvenimą, apie Žmogų, apie jo buitį ir būtį.
Pajutusi, kad pilnos, tvirtos šeimos nebėra, įsitikinusi, kad aš privalau savo dukroms būti ir mama ir tėčiu, suvokiau, kad privalau išgyventi be namų, be didelių pajamų, privalau išleisti dukras į gyvenimo kelią viena. Dukra Laimutė baigė Klaipėdos kulinarijos mokyklą, pasirinko profesiją tokią kaip aš. Kiek būdavo saldaus juoko, kai dėstytojai ją pavadindavo Maryte, o išaiškėdavo, kad tai Marytės dukra…
Vėl pašlijus mamos sveikatai visos trys grįžome į tėvelių namus. Iš čia netikėtai nuvykau į Laukėsą (Tauragės raj.), į klubo „Vakarutė“ renginį, kuris vėl pabudino mane. Kuklus tas mano prabudimas. Džiaugiuosi, jei mano žodis sušildo žmogų ar suteikia nors mažytę viltį gyventi, nepalūžti, džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra…
Šiuo metu gyvenu ir dirbu Pagėgiuose, nelengvą likimo kryželį nešame abi su dukra Rasa, dukra Laimutė gyvena Klaipėdoje, o mūsų visų kasdienybę skaidrina jos sūnelis, o mano anūkas Justukas.
Didelių pasiekimų literatūroje, kaip ir gyvenime, neturiu. Mano žodis buvo patalpintas Pagėgių bibliotekos išleistoje krašto literatų rinktinėje „Poezijos pilnatis“ (2006 m.), kituose šios bibliotekos parengtuose leidiniuose, Šilutės rajono ir Pagėgių krašto laikraščių literatūriniuose puslapiuose, dalyvauta poezijos pavasarių renginiuose Vilniuje, Tauragėje, Pagėgiuose.
Dalyvauju Pagėgių krašto literatų sambūryje, į kurį atėjau labai nedrąsiai, nelabai pasitikėdama savimi. Ačiū žmonėms, kurie padėjo išlikti savimi, atrasti save iš naujo, širdyje dažnai nešiojuosi šiltus žodžius – be Jūsų paskatinimo, vaikystės takais padėjusiems vaikščioti šiandiena gal nebūtų ir mano eilių. Tik kuriantis žmogus yra gražus, sakė rašytojas Algimantas Zurba. Aš pridurčiau – gražus žmogus esantis Žmogumi. Kiek tokių žmonių sutikta gyvenimo kelyje! Sigita Jankutė -Kulikauskienė, mokytojai Adolfina ir Juozas Baniai, Elena Jašinskaitė – Stankevičienė… Tai jie šildė mane žodžiu, skatino rašyti. Ačiū jiems už laimės būti pojūtį ir norą kurti.
Neilgas ir niekuo neišsiskiriantis tas mano gyvenimas. Visko juk nesurašysi, o ir nereikia, esu tokia, kokia esu – stengiuosi nedaryti kitam to, ko nenorėčiau patirti pati. Taip ir einu per Gyvenimą ir džiaugiuosi tuo, ką turiu…