Mano gyvenimo kelias prasidėjo 1922 metų kovo 12 dieną. Kazio ir Onos Gelumbauskų šeimoje į pasaulį atėjo aštuntas vaikas – mergytė. Tėveliai buvo vargingi valstiečiai – turėjo 6 ha žemės, varganą trobelę po didžiulio visą Vetrių kaimą nusiaubusio gaisro, daržinę kartu su tvarteliu-kūte ir pulką vaikų. „Tarp septynių burnų pramaitinsim ir aštuntą“, – taip porino tėveliai, laukdami manęs. Aš buvau nelaukiama seserų, kurios žinojo, kad mažąją auginti teks joms… Jau prakutę vyresnieji išeidavo tarnauti pas ūkininkus.
Kada išmokau skaityti ir rašyti – neatsimenu. Ketverių metų bambliukė jau taisydavau vyresniųjų brolių ir seserų, kurie lankė mokyklą, klaidas. Būdavo, jie susėda apie didelį stalą ruošti pamokų, o aš užsiropščiu ant suolo, už jų pečių stebiu. „Kodėl „Vieną dieną“ parašei be nosinės?“, „Reikia rašyti arkliai, o ne arklei“, „Keturi kart devyni yra trisdešimt šeši, o ne dvidešimt septyni“. Vyresnieji pykdavo, kartais ir per užpakalį užplakdavo: „Nelįsk, snargle!“.
Didžiausia laimė būdavo, kada vyresnieji šeštadieniais ar sekmadieniais išeidavo į kaimo vakaruškas. Tėveliai nieko nesakydavo, jei aš žibindavau lempą. Skaitydavau, rašydavau… Mama parnešdavo iš mokyklos knygučių. Būdama penkerių metukų, aš jau sukūriau dramą. Pamenu, tai buvo blaivybę propaguojantis kūrinys. Mūsų kaimynas girtuokliavo, pasigėręs mušdavo žmoną, vaikus. Taigi, mano dramoje būrelis vaikų nueina pas kaimyną, pasikalba su juo, sugėdija ir jis meta gerti.
Toji mano drama buvo penkių veiksmų ir tilpo į tris languoto sąsiuvinio puslapius…
Kai man suėjo septyneri, mama nuvedė į Pavartyčių pradžios mokyklą, kuri buvo už trijų kilometrų. Mokytoja Plungienė kiek paklausinėjo manęs ir nutarė, kad aš, tokia mažiukė, galiu palaukti metus. Kitais metais – tiesiai į antrą skyrių.
Mokytis pradinėje mokykloje sekėsi labai gerai. Kai ją baigiau, didžiausias noras mokytis toliau – gimnazijoje. Tėvai gyveno skurdžiai, o mokslas buvo mokamas. Be to, ir vyresnieji vaikai buvo prieš mano mokymąsi. „Mes tarnaujame pas svetimus, o ji bus panelė?“ Taip mano svajonė ir sužlugo. Bet nemirė. Mokiausi namie. Tada respublikinis žurnalas išspausdino mano pirmąjį eilėraštį (1936 m. kovo mėn.). Po dvejų metų pavasarį išprašiau, kad man leistų laikyti egzaminus į trečią Šeduvos „Saulės“ progimnazijos klasę. Iš lietuvių, vokiečių, istorijos gavau penketus (pagal penkiabalę sistemą), o aritmetikos uždavinį padėjo išspręsti mokytojas V. Grinius, kuris vėliau buvo mano auklėtojas.
Mano gerasis Auklėtojas! Jį prisimenu iš didžiosios raidės. Tokie mokytojai, kaip V. Grinius, A. Baltrušaitienė-Kepenytė, O. Vaitelaitė, mokė mylėti žmogų, atleisti kitų klaidas, gerbti save ir kitus. Tai jie sužadino norą dirbti mokykloje, branginti gimtą lietuvių kalbą, jie paskatino studijuoti gimtąją kalbą. Deja, tai įvyko ne taip greitai.
Atsimenu, kaip nėrėsi iš kailio V. Grinius mus, dvylika neklusnių šešiolikmečių ketvirtos klasės mokinių, užtardamas, kai buvome svarstomi Pedagogų tarybos posėdyje. O svarstyti buvo už ką: dvylika geriausių klasės mokinių pažeidėme mokyklos režimą. Kai tau šešiolika, norisi pavaikščioti romantiškoje mėnesienoje, draugų būrelyje pašokti, kartu suruošus balių stalą, o visa tai draudžiama… 21 valandą turi būti namuose. Nepaklausė mūsų klasės dvyliktukas – gražią mėnesienos naktį susirinko pas vieną draugą baliui. Saldainiai, sausainiai, limonadas – nieko daugiau. Pašokome, tyliai padainavome. Kai skirstėmės, jau buvo po 22 valandos. Gal vaikinai ir merginas būtų namo palydėję, bet vos išėję gatvėn, pamatėme mūsų laukiančius mokyklos direktorę ir istorijos mokytoją. Rytojaus dieną – į posėdį. Direktorės prašymas buvo griežčiausias – sumažinti visiems elgesio pažymį iki trejeto.
Auklėtojas gynė mus kaip liūtas:
- Tai tie dvylika mokinių – mūsų pažiba. Ir mokiniai geriausi, ir bažnyčioje per mokinių mišias balsingiausi, ir pamokose klusnūs, aktyvūs. Kodėl mes norime sugriauti jiems ateitį? Juk elgesio trejetas – ateities duobė. Kas juos priims į kokią mokyklą? Pagaliau pagalvokime – ar patys nebuvome jauni?
Elgesio pažymio nesumažino.
Tuojau po to, kai buvome „svarstomi“, dalyvavau respublikos „Saulės“ gimnazijų ketvirtos klasės mokinių literatūros rašinio „Tai buvo šį pavasarį“ konkurse. Laimėjau antrą vietą, gavau 50-ies litų premiją. Tai buvo didžiulis pinigas anais laikais! Pinigus atidaviau tėveliams.
Iš Šeduvos progimnazijos – Šiaulių mergaičių gimnazija. Mokslas sekėsi, ypač – kalbos.
Dveji metai mergaičių gimnazijoje buvo ieškojimo metai. Daug skaičiau grožinės literatūros, daug rašiau. Eilėraščiai buvo spausdinami mokinių ir viename kitame respublikiniame žurnale. Aplankė ir pirmoji meilė. Deja, jai nebuvo lemta suvešėti… 1941-ųjų birželio 15-ąją mano mylimąjį kartu su tėvais, broliais ir seserimis išvežė į Sibirą, ir nuo to laiko – jokios žinutės.
1940-ųjų birželis atnešė okupaciją. Mes, mokiniai, ją pajutome neįprastomis reformomis. Sujungė mergaičių ir berniukų gimnazijas kaip Sovietų Sąjungoje. Rudenį jau einame į berniukų gimnaziją J. Janonio gatvėje. Neįprasta – mergaitės įpratusios tarp savęs nesivaržyti, o čia… net ir plaukus susišukuoti varžomės.
Neįprastos ir pamokos. Pas mus, mergaičių gimnazijoje, buvo humanitarinis mokymas: kalbos, istorija, dailė. O bendroje maišatyje jau kitaip – daugiau tiksliųjų mokslų: fizikos, chemijos, matematikos. Meno žinios nieko vertos. Toje gimnazijoje viename suole sėdėjau su Vale. Jai nesisekė su lietuvių kalba – ir rašinių neparašydavo, ir klaidų begalės. O aš matematikoje akla. Tad mudvi ir gelbėdavome viena kitą: literatūrinį rašinį aš pirma parašydavau jai, paskui – sau, per matematikos rašomąjį ji pirma išspręsdavo mano grupės uždavinį, paskui – savo. Į galvą niekam neatėjo, kad mudvi taip gelbėjome viena kitą. O šitoje mokykloje pagelbėti nebėra kam. Valė įstojo į mokytojų seminariją, kita draugė Vanda išvyko į Tauragę dirbti. Likau viena kaip pirštas tarp berniukų.
Prislėgta naujo režimo, nesusigaudydama nei matematikoje, nei fizikoje, nei chemijoje, nusprendžiau bėgti iš mokyklos. Kam man ta katorga ir dar gėda, kai trimestre užgrius dvejetai? Vieną rytą atvažiavau į Šiaulius kartu su visais mokiniais, bet į gimnaziją nenuėjau. Pasišildžiau bažnyčioje – ir atgal.
1941 metų kovą pradėjau dirbti dviračių gamyklos dirbtuvėse, įrankių skyriuje. Prie nedidelio stalelio sėdime du: skyriaus viršininkas ir aš – padėjėja raštvedyboje.
Laisvė! Laisvė! Darbo beveik jokio. Retkarčiais atneša perskaičiuoti skaitytuvais gamybos rezultatus. Niekas manęs nebara, niekas nieko nereikalauja, tad sėdžiu sau prie stalo. Taip ir zylioju po dirbtuvių teritoriją.
Susipažinau su pogrindininkų vadu Antanu Vrubliausku, kitais pogrindžio grupelės nariais. Labai slaptai. Man pavedė rašyti atsišaukimus. „Lietuva, vergija baigiasi. Karas neišvengiamas.“ Ir iš kur tas Antanas viską žino?
Berašančią atsišaukimą, mane nutvėrė skyriaus viršininkas. Net apsiverkė. „Galvojau, kad tu – tik pamaiva, prieš rusų karininkus besišypsanti. Būk atsargi, mergaite.“ Nuo to laiko jau dažniau sėdėdavau prie staliuko, kalbėdavomės, dūsaudavom. Jis sužinojo, kad yra sąrašuose tremti į Sibirą. Patariau slėptis: ne ilgiau kaip po dviejų savaičių prasidės karas! Jis tik nusijuokė, pakratė galvą: „Iš kur žinai, mergaite?“
Taip jį ir išvežė birželio 15-ąją…
O po savaitės prasidėjo karas.
Vokiečių okupacijos metais – 1941-1943-aisiais – gyvenau ir dirbau Panevėžyje. Dirbau „Maisto“ fabrike, paskui – miesto savivaldybėje Pasų skyriuje. Kol užkliuvau. Arbeitsamtui. Gal kas paskundė?
Vieną dieną gavau kvietimą ateiti į Arbeitsamtą.
Pasitiko du malonūs vaikinai, vienas jų – kalbantis lietuviškai. „Panele, jums ne vieta smilkti raštinėje, mes jus pasiųsime į stenografisčių kursus Vokietijoje. Neturite kuo apsirengti, ir paltukas palaikis, vietoj batukų – klumpaitės“. Nuvedė mane į sandėlį, o ten ko tik nėra! Gražiausi bateliai, paltai su lapės kailiu, mezginiai, suknelės. Tvinktelėjo galvon – juk tai iš žydų priplėšta… Pasakiau vaikinams, kad negaliu išsirinkti taip staiga, per naktį pagalvosiu, o rytoj rytą ateisiu. Šypsodamiesi išleido. O aš tą pačią dieną į kojas – atgal į tėviškę.
Niekas manęs neieškojo.
Kaime gyvenau iki 1947 metų. Gyvenau pas vyro tėvus. Tai buvo katorga, kurią prisiminus ir dabar krečia šiurpas…
1949 metais gavau laišką iš Pagėgių laikraščio redakcijos. Buvau nusiuntusi kelis eilėraščius ir apsakymus. Pakvietė dirbti. Dvi seserys jau gyveno Pagėgiuose, taigi kvietimo neatmečiau. Atvažiavau ir pradėjau dirbti literatūrine darbuotoja – taip buvo vadinami korespondentai. Laikraštyje dirbome penki: atsakingasis sekretorius, einantis ir redaktoriaus pareigas, du literatūriniai darbuotojai, sekretorė ir mašininkė. 1950 metais atsiuntė redaktorių iš partinės mokyklos – Eliją Jofę. Jis tuojau pradėjo „valymą“. Aš jam nepatikau. Liepė man parašyti komjaunimo sekretorės, kuri buvo išvykusi ekskursijon į Gruziją, kelionės įspūdžius – apybraižą.
Man parašyti vienas juokas, tegu tik būna apie ką. Nuėjau pas tą merginą, paprašiau, kad papasakotų. „Taip ir parašykite: viskas labai gražu, labai puiku.“ Daugiau nieko iš jos ir neišgavau.
Kaip rašyti? Gruzijoje nesu buvusi, apie tą šalį žinau tik iš mokyklos vadovėlio. Neparašysiu – vadinasi, negaliu dirbti, iš darbo išmes. Nuėjau į miesto bibliotekos skaityklą, apsikroviau laikraščiais ir žurnalais – gal ką nors rasiu apie Gruziją? Pasisekė. Ir viename, ir kitame žurnale radau įdomių straipsnių. Įsigilinusi perskaičiau – lyg pati būčiau grįžusi iš Gruzijos.
Apybraižą parašiau. Redaktorius buvo nustebintas, sekretorei pasakė, kad „tokiais kadrais švaistytis negalime.“ Taip ir likau redakcijoje: keitėsi redaktoriai, keitėsi kiti darbuotojai, o aš dirbau keturiolika metų, kol Pagėgių rajoną sujungė su Šilutės rajonu.
Nuo 1963 metų vasario pradėjau dirbti Pagėgių miesto vykdomojo komiteto pirmininke. Tai buvo pats neįdomiausias ir nekūrybiškiausias gyvenimo laikotarpis. Darbe iniciatyvos jokios – viskas „nuleista iš viršaus.“ Septynis metus kamavausi, kol išvijo: apylinkės gyventojai, man dviem dienom išvykus, pasistatė bažnytėlę. Tai buvo didžiausias nusikaltimas partijai ir vyriausybei. Išėjusi iš nemėgstamo darbo, pradėjau dirbti mokykloje, joje likau dvidešimt ketveriems metams. Įgyvendinau ir vaikystės svajonę: Vilniaus universitete baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1970 metais parašiau eilėraštį „Mano miestas – Pagėgiai žali“, pagal kurį Albina Gaidienė sukūrė muziką. Taip šis kūrinys tapo Pagėgių himnu, dainuojamu iki šiol.
Kas gyvenime paliko geriausią įspūdį? Gal studijų metai, kai drebėdavome už durų prieš egzaminą, nors visada ėjau jų laikyti pasiruošusi. Nepakartojamos Dainų šventės: pirmą kartą dalyvavau 1939 metais, o paskui – kas penkeri metai. Darbas mokykloje – sunkus, atsakingas, bet toks, kurio neišsižadėsi.
Baigiant reikia pakalbėti ir apie kūrybą. Tarpukario metais mano kūryba buvo mielai spausdinama, o sovietiniais metais respublikinėje spaudoje nebuvo atspausdintas nei vienas eilėraštis, nei apsakymas, nors rašiau labai daug. „Dekadentiška, sentimentalu“ – tokių gaudavau atsakymų. Nusivyliau ir pradėjau galvoti, kad iš tiesų esu niekam tikusi.
Tik 2002 metais, švenčiant aštuoniasdešimtmetį, draugai Edmundas Incius, Stasė Striaukienė susirūpino, kodėl aš, tiek daug rašiusi, neišleidžiu savo knygos. Miesto bendruomenės pirmininkas E. Incius ėmėsi organizacinio darbo. Tų pačių metų rudenį išėjo pirmoji mano knyga, sugrįžo noras dirbti. Per septynerius metus išleidau septynias knygas:
2002 m. – „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ – eilėraščiai;
2003 m. – „Ką iškukuoja gegutė“ – novelės;
2005 m. – „Dėmės saulėje“ – romanas;
2006 m. – „Nelieskit! Pastatyta“ – romanas;
2007 m. – „Gustė neranda savęs“ – romanas;
2008 m. – „Namai be stogo“ – romanas;
2009 m. – „Dešinioji akis“ – romanas.
Mano kūryba buvo spausdinama Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos almanachuose, vietiniuose leidiniuose, Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinėje „Poezijos pilnatis“, kurią parengė ir išleido Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos. 2002 m. man buvo suteiktas Pagėgių krašto „Metų žmogaus“ titulas.
Kai peržvelgiu savo ilgą gyvenimą, jis atrodo toks trumpas! Tiek liko neparašyta, tiek liko nenuveikta. Bet gyvenimui esu dėkinga ir už džiaugsmą, ir už liūdesį, už sėkmę ir už nepasisekimus. Tai – mano gyvenimas.