Bajanos vaikystė galėjo atrodyti kaip vienas didelis nuotykis, arba – veiksmo filmo scenarijus. Ji nelankė mokyklos (mama mokė ją matematikos, o tėvas – visko, ko gyvenime gali prireikti), neragavo cukraus (šeimos skanėstai buvo tik medus ir vaisiai), neturėjo draugų (niekas negali žinoti, kur gyveni) ir nepažino, kas yra namai (kam prisirišti, jei rytoj gali tekti išvykti). Tačiau ji be vargo gebėjo įsiminti naujos tapatybės legendą, atrodyti tokia, kokią aplinkiniai norėjo matyti, ir atkakliai siekti būti greičiausia plaukikė ir geriausia gimnastė. Bajana nuo kūdikystės atmintinai mokėjo svarbiausią tėvo taisyklę: visada būk ištikima savo šeimai, nes mes niekada vienas kito neišduosime. Jos pasaulis buvo penkių asmenų šeima. Nesvarbu, kad vieną dieną jie buvo Himalajuose, kitą – Pietų Afrikoje, kad juos persekiojo Interpolas, nesvarbu, kad jie nebuvo tobuli – ji jautėsi visaverte komandos nare ir žinojo, kad dėl šeimos padarys viską. Tačiau, keičiantis miestams ir žemynams, šeimos narių vardams ir tapatybėms, meilė ir pasitikėjimas virto baime ir smurtu. Netramdomas sesers įniršis, maištinga brolio siela, mamos nuolankumas ir tėvo despotizmas susiliejo į toksišką kokteilį, užnuodijusį Bajanos pasaulį. Tai, kas atrodė neginčijama, pasirodė esąs melas, o mylimi žmonės – patys pavojingiausi. Tik kaip pradėti naują gyvenimą, kai gimei bėglių šeimoje, nežinai tikrojo savo vardo ir oficialiai nė neegzistuoji?
Sukrečiantys memuarai „Mergina iš niekur“, dažnai lyginami su Taros Westover „Apšviestąja“, dar kartą įrodo, kad realybė gali būti kur kas įspūdingesnė už fantaziją.
BALTO leidybos namai