Skip to content Skip to footer

Bronė Savickienė

Mano gyvenimo kelias prasidėjo 1922 metų kovo 12 dieną. Kazio ir Onos Gelumbauskų šeimoje į pasaulį atėjo aštuntas vaikas – mergytė. Tėveliai buvo vargingi valstiečiai – turėjo 6 ha žemės, varganą trobelę po didžiulio visą Vetrių kaimą nusiaubusio gaisro, daržinę kartu su tvarteliu – „kūte“, ir pulką vaikų.“Tarp septynių burnų pramaitinsim ir aštuntą“, taip porino tėveliai laukdami manęs. Aš buvau nelaukiama seserų, kurios žinojo, kad mažąją auginti teks joms… Jau prakutę vyresnieji išeidavo tarnauti pas ūkininkus.

Kada išmokau skaityti ir rašyti – neatsimenu. Ketverių metų bambliukė jau taisydavau vyresniųjų brolių ir seserų, kurie lankė mokyklą, klaidas. Būdavo, jie susėda apie didelį stalą ruošti pamokų, o aš, užsiropščiu ant suolo, už jų pečių stebėdavau. „Kodėl „Vieną dieną“ parašei be nosinės?“, „Reikia rašyti arkliai, o ne arklei“, „Keturi kart devyni yra trisdešimt šeši, o ne dvidešimt septyni“. Vyresnieji pykdavo, kartais ir per užpakalį užplakdavo: „nelysk, snargle“.

Didžiausia laimė būdavo, kada vyresnieji šeštadieniais ar sekmadieniais išeidavo į kaimo „vakaruškas“. Tėveliai nieko nesakydavo, jei aš žibindavau lempą. Skaitydavau, rašydavau… Mama parnešdavo iš mokyklos knygučių. Būdama penkių metukų aš jau sukūriau „dramą“. Pamenu, tai buvo blaivybę propaguojantis „kūrinys“ Mūsų kaimynas girtuokliavo, pasigėręs mušdavo žmoną, vaikus. Taigi, mano „dramoje“ būrelis vaikų nueina pas kaimyną, pasikalba su juo, sugėdija ir jis meta gerti.

Toji mano „drama“ buvo penkių veiksmų ir tilpo į languoto sąsiuvinio tris puslapius…

Kai man suėjo septyneri, mama nuvedė į Pavartyčių pradžios mokyklą, kuri buvo už trijų kilometrų. Mokytoja Plungienė kiek paklausinėjo mane ir nutarė, kad aš, tokia mažiukė, galiu palaukti metus. Kitais metais – tiesiai į antrą skyrių.

Mokytis pradinėje mokykloje sekėsi labai gerai. Kai ją baigiau, didžiausias noras mokytis toliau – gimnazijoje. Tėvai gyveno skurdžiai, o mokslas buvo mokamas. Be to, ir vyresnieji vaikai buvo prieš mano mokymąsi.  „Mes tarnaujame pas svetimus, o ji bus panelė?“ Taip mano svajonė ir sužlugo. Bet nemirė.  Mokiausi namie. Tada respublikinis žurnalas išspausdino mano pirmąjį eilėraštį (1936 m. kovo mėn.). Po dvejų metų, kai man buvo jau trylika, pavasarį išsiprašiau, kad man leistų laikyti egzaminus į trečią Šeduvos „Saulės“ progimnazijos klasę. Lietuvių, vokiečių, istorijos gavau penketus (pagal penkiabalę sistemą), o aritmetikos uždavinį padėjo išspręsti mokytojas V. Grinius, kuris vėliau buvo mano auklėtojas

Mano gerasis auklėtojas… Jį prisimenu iš didžiosios raidės. Tokie mokytojai kaip V. Grinius, A. Baltrušaitienė – Kepenytė,  O. Vaitelaitė mokė mylėti žmogų, atleisti kitų klaidas, gerbti save ir kitus. Tai jie sužadino norą dirbti mokykloje, branginti gimtą lietuvių kalbą, jie paskatino studijuoti gimtąją kalbą. Deja, tai įvyko ne taip greitai.

Atsimenu, kaipp nėrėsi iš kailio V. Grinius mus, dvylika neklusnių šešiolikmečių ketvirtos klasės mokinių užtardamas, kai buvome svarstomi pedagogų Tarybos posėdyje. O svarstyti buvo už ką: dvylika geriausių klasės mokinių pažeidėme mokyklos režimą. Kai tau šešiolika, norisi pavaikščioti romantiškoje mėnesienoje, draugų būrelyje pašokti, kartu suruošus balių „stalą“, o visa tai draudžiama … 21 valandą turi būti namuose. Nepaklausė mūsų klasės dvyliktukas, gražią mėnesienos naktį susirinko pas vieną draugą „baliui“. Saldainiai, sausainiai, limonadas – nieko daugiau. Pašokome, tyliai padainavome. Kai skirstėmės jau buvo po 22 valandos. Gal vaikinai ir merginas būtų namo palydėję, bet vos išėję gatvėn, pamatėme mūsų laukiančius mokyklos direktorę ir istorijos mokytoją. Rytojaus dieną į posėdį. Direktorės prašymas buvo griežčiausias – sumažinti visiems elgesio pažymį iki trejeto.

Auklėtojas gynė mus kaip liūtas.

Elgesio nesumažino.

Tuojau po to, kai buvome  „svarstomi“, dalyvavau respublikos „Saulės“ gimnazijų ketvirtos klasės mokinių literatūros rašinio „Tai buvo šį pavasarį“ konkurse.  Laimėjau antrą vietą, gavau 50-ies litų premiją. Tai buvo didžiulis pinigas anais laikais! Pinigus atidaviau tėveliams.

Iš Šeduvos progimnazijos – Šiaulių mergaičių gimnazija. Mokslas sekėsi: ypač kalbos.

Dveji metai mergaičių gimnazijoje buvo ieškojimo metai. Daug skaičiau grožinės literatūros, daug rašiau. Eilėraščiai buvo spausdinami mokinių ir viename kitame respublikiniame žurnale. Aplankė ir pirmoji meilė. Deja, jai nebuvo lemta suvešėti… 1941-jų birželio 15-ąją mano mylimąjį kartu su tėvais, broliais ir seserimis išvežė į Sibirą, ir nuo to laiko jokios žinutės.

1940-ųjų birželis atnešė okupaciją. Mes, mokiniai, ją pajutome neįprastomis reformomis. Sujungė mergaičių ir berniukų gimnazijas kaip Sovietų Sąjungoje. Rudenį jau einame į berniukų gimnaziją J. Janonio gatvėje. Neįprasta – mergaitės, įpratusios tarp savęs, nesivaržydavome, o čia…net ir plaukus susišukuoti varžomės.

Neįprastos ir pamokos. Pas mus, mergaičių gimnazijoje buvo humanitarinis mokymas: kalbos, istorija, dailė. O bendroje maišatyje jau kitaip: vyrauja tikslieji mokslai: fizika, chemija, matematika. Meno žinios nieko vertos Toje gimnazijoje viename suole sėdėjau su Vale. Jai nesisekė su lietuvių kalba – ir rašinių neparašydavo ir klaidų begalės. O aš matematikoje akla. Tad mudvi ir gelbėdavome viena kitą: literatūrinį rašinį aš pirma parašydavau jai, paskui sau, per matematikos rašomąjį ji pirma išspręsdavo mano grupės uždavinį, paskui savo. Į galvą niekam neatėjo, kad mudvi taip gelbėjome viena kitą. O šitoje mokykloje pagelbėti nebėra kam. Valė įstojo į mokytojų seminariją, kita draugė – Vanda – išvyko į Tauragę dirbti. Likau viena kaip pirštas tarp berniukų.

Prislėgta naujo režimo, nesusigaudydama nei matematikoje, nei fizikoje, nei chemijoje nusprendžiau bėgti iš mokyklos. Kam man ta katorga ir dar gėda kai trimestre užgrius dvejetai? Vieną rytą atvažiavau į Šiaulius kartu su visais mokiniais, bet į gimnaziją nenuėjau. Pasišildžiau bažnyčioje – ir atgal.

1941 metų kovą pradėjau dirbti dviračių gamyklos dirbtuvėse, įrankių skyriuje. Prie nedidelio stalelio sėdime du: skyriaus viršininkas ir aš – „padėjėja raštvedyboje‘.

Laisvė! Laisvė! Darbo beveik jokio. Retkarčiais atneša perskaičiuoti skaitytuvais ganybos rezultatus. Niekas manęs nebara, niekas nieko nereikalauja, tad sėdžiu sau prie stalo. Taip ir zylioju po dirbtuvių teritoriją.

Susipažinau su pogrindininkų vadu Antanu Vrubliausku, kitais pogrindžio grupelės nariais. Labai slaptai. Man pavedė rašyti atsišaukimus. „Lietuva, vergija baigiasi. Karas neišvengiamas“. Ir iš kur tas Antanas viską žino?

Berašančią atsišaukimą, mane nutvėrė skyriaus viršininkas. Net apsiverkė. „Galvojau, kad tu tik pamaiva, prieš rusų karininkus besišypsanti. Būk atsargi mergaite“. Nuo to laiko jau dažniau sėdėdavau prie staliuko, kalbėdavomės, dūsaudavom. Jis sužinojo, kad yra sąrašuose  tremčiai į Sibirą. Patariau slėptis: ne ilgiau kaip po dviejų savaičių prasidės karas! Jis tik nusijuokė, pakratė galvą – „iš kur žinai, mergaite?“

Taip jį ir išvežė birželio 15-ąją…

O po savaitės prasidėjo karas.

Vokiečių okupacijos metais -1941-1943-aisiais gyvenau ir dirbau Panevėžyje. Dirbau „Maisto“ fabrike, paskui miesto savivaldybėje Pasų skyriuje. Kol užkliuvau „Arbeitsantui“. Gal kas paskundė?

Vieną dieną gavau kvietimą ateiti į „Arbeitsantui“.

Pasitiko du malonūs vaikinai, vienas kalbantis lietuviškai.“Panele, jums ne vieta smilkti raštinėje, mes jus pasiųsime į stenografisčių kursus Vokietijoje. Neturite kuo apsirengti, ir paltukas palaikis, vietoj batukų –klumpaitės“.  Nuvedė mane į sandėlį, o ten ko tik nėra! Gražiausi bateliai, paltai su lapės kailiu, mezginiai, suknelės. Tvinktelėjo galvon – juk tai iš žydų priplėšta… Pasakiau vaikinams, kad negali išsirinkti taip staiga, per naktį pagalvosiu, o rytoj rytą ateisiu. Šypsodamiesi išleido. O aš tą pačią dieną į kojas – atgal į tėviškę.

Niekas manęs neieškojo.

Kaime gyvenau iki 1947 metų. Gyvenau pas vyro tėvus. Tai buvo katorga, kurią prisiminus ir dabar krečia šiurpas…

1949 metais gavau laišką iš Pagėgių laikraščio redakcijos. Buvau nusiuntusi kelis eilėraščius ir apsakymus. Pakvietė dirbti. Dvi seserys jau gyveno Pagėgiuose, taigi, kvietimo neatmečiau. Atvažiavau ir pradėjau dirbti literatūrine darbuotoja, taip buvo vadinami korespondentai. Laikraštyje dirbome penki: atsakingasis sekretorius, einantis ir redaktoriaus pareigas, du literatūriniai darbuotojai, sekretorė ir mašininkė. 1950 metais atsiuntė redaktorių iš partinės mokyklos: Eliją Joffę. Jis tuojau pradėjo „valymą“. Aš jam nepatikau. Liepė man parašyti komjaunimo sekretorės, kuri buvo išvykusi ekskursijon į Gruziją, kelionės įspūdžius – apybraižą.

Man parašyti vienas juokas, tegu tik būna apie ką. Nuėjau pas tą merginą, paprašiau, kad papasakotų . „Taip ir parašykite: viskas labai gražu, labai puiku“. Daugiau nieko iš jos ir neišgavau.

Kaip rašyti? Gruzijoje nesu buvusi, apie tą šalį žinau tik iš mokyklos vadovėlio. Neparašysiu – vadinasi negaliu dirbti, iš darbo išmes.  Nuėjau į miesto biblioteką – skaityklą, apsikroviau laikraščiais ir žurnalais – gal ką nors rasiu apie Gruziją. Pasisekė. Ir viename, ir kitame žurnale radau įdomių straipsnių. Įsigilinusi perskaičiau – lyg pati būčiau grįžusi iš Gruzijos.

Apybraižą parašiau. Redaktorius buvo nustebintas, sekretorei pasakė, kad „tokiais kadrais švaistytis negalime“. Taip ir likau redakcijoje: keitėsi redaktoriai, keitėsi kiti darbuotojai, o aš dirbau keturiolika metų, kol Pagėgių rajoną sujungė su Šilutės rajonu.

Nuo 1963 metų vasario pradėjau dirbti Pagėgių miesto vykdomojo komiteto pirmininke. Tai buvo pats neįdomiausias ir nekūrybiškiausias gyvenimo laikotarpis.  Darbe iniciatyvos jokios – viskas „nuleista iš viršaus“. Septynis metus kamavausi, kol išvijo: apylinkės gyventojai man dviem dienom išvykus, pasistatė bažnytėlę. Tai buvo didžiausias „nusikaltimas prieš partiją ir vyriausybę“.  Išėjusi iš nemėgstamo darbo, pradėjau dirbti mokykloje, joje likau dvidešimt ketveriems metams. Įgyvendinau ir vaikystės svajonę: baigiau Vilniaus Universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1970 metais parašiau eilėraštį „Mano miestas Pagėgiai žali“, pagal kurį Aldona Gaidienė sukūrė muziką, Taip šis kūrinys tapo Pagėgių himnu, dainuojamu iki šiol.

Kas gyvenime paliko geriausią įspūdį?  Gal studijų metai, kai drebėdavome už durų prieš egzaminą, nors visada ėjau jų laikyti pasiruošusi; nepakartojamos Dainų šventės (pirmą kartą dalyvavau 1939 metais, o paskui kas penki metai; darbas mokykloje – sunkus, atsakingas, bet toks, kurio neišsižadėsi.

Baigiant reikia pakalbėti ir apie kūrybą. Tarpukario metais mano kūryba buvo mielai spausdinama, o sovietiniais metais respublikinėje spaudoje nebuvo atspausdintas nei vienas eilėraštis, nei apsakymas, nors rašiau labai daug. „Dekadentiška, sentimentalu“ – tokių gaudavau atsakymų. Nusivyliau ir pradėjau galvoti, kad iš tiesų esu  niekam tikusi.

Tik 2002 metais, švenčiant aštuoniasdešimtmetį, draugai Edmundas Incius, Stasė Straukienė susirūpino, kodėl aš, tiek daug rašiusi, neišleidžiu savo knygos. Miesto bendruomenės pirmininkas E. Incius ėmėsi organizacinio darbo. Tų pačių  metų rudenį išėjo pirmoji mano knyga, sugrįžo noras dirbti. Per septynerius metus išleidau septynias knygas:

2002m. – „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ – eilėraščiai;

2003m. – „Ką iškukuoja gegutė“ – apsakymai;

2005m. – „Dėmės saulėje“ – romanas;

2006m. – „Nelieskit! Pastatyta“ – romanas;

2007m, – „Gustė neranda savęs“ – romanas;

2008m. – „Namai be stogo“ – romanas;

2009m. – „Dešinioji akis“ – romanas.

Mano kūryba buvo spausdinama Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos almanachuose, vietiniuose leidiniuose, Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinėje „Poezijos pilnatis“, kurią parengė ir išleido Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos.  2002 m. man buvo suteiktas Pagėgių krašto Metų žmogaus titulas.

Kai peržvelgiu savo ilgą gyvenimą, jis atrodo toks trumpas… Tiek liko neparašyta, tiek liko nenuveikta. Bet gyvenimui esu dėkinga ir už džiaugsmą ir už liūdesį, už sėkmę ir už nepasisekimus. Tai mano gyvenimas.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka

Biudžetinė įstaiga
Adresas: Jaunimo g. 3, Pagėgiai
Tel. 8 441 57 328
El. p. pagegiusvb@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188208799

Darbo laikas:

I - V: 8:00 - 17:00
VI: 9:00 - 16:00

Paskutinė mėnesio darbo diena - švaros diena.
Lankytojai neaptarnaujami.

Bendraukime: