Pats nemaloniausias užsiėmimas yra rašyti apie save.
Aš, Bronius Bagdonas gimiau 1936 metų balandžio 9 dieną Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Mičiūnų kaime. Mano senelis Ignas Bagdonas turėjo 11 hektarų žemės Ant kalnelio žvyras, žemiau – senėlis, o pakalnėse – pelkynai. Čia ūkininkaudamas nepraturtėsi. Ignas Bagdonas buvo geras stalius. Su sūnumi Vytoldu (mano tėvu) papildomai duoną užsidirbdavo statydami gyvenamus namus ir ūkinius pastatus. Mano tėvas Vytoldas grojo klarnetu. Kartu su Kriaunų, Degučių ir kitų kaimų muzikantais grodavo jaunimo vakarėliuose, vestuvėse ir kitose šventėse. Jis buvo baigęs tik pradinę mokykla, bet buvo gana apsiskaitęs žmogus. Motina Zofija Kanapeckaitė kilusi iš stambių ūkininkų giminės, bet būdama „mergos vaikas“, už duonos kąsnį dirbo giminėms ir jokių mokslų nebaigė.
Zofijos ir Vytoldo šeimoje aš buvau trečias vaikas. Kadangi pirmieji buvo berniukai mama tikėjosi, kad būtinai gims mergaitė. Kaimo felčeris Klišonis gimdyvėms padėdavo tik ypatingais atvejais, daugumą kaimo vaikus į šį pasaulį priėmė senutė Mataušienė. Jos tikroji pavardė buvo Kišūnienė, bet pagal tuometinius aukštaičių papročius ją vadindavo pagal vyro vardą. Kai aš įkvėpiau gaivaus pavasario oro , man pasirodė, kad gyventi naujame pasaulyje yra šalta ir nejaukų. Protestuodamas prieš prievartinę tremtį rėkiau, kad net bamba virpėjo.
-Geras, geras… Nerėk, – pasakė Mataušienė.
Mama atsiduso ir liūdnu balsu pasakė:
– Ir vėl berniokas…
Net vaikystėje buvau labai žingeidus ir vis klausinėjau iš kur aš atsiradau? Mama sakė, kad Mataušienė mane rado kopūstų lysvėje, o senelis tvirtino, kad mane atnešė gandras. Šis variantas man labiau patiko. Nes kiekvieną pavasarį gandras tupėdavo ant mūsų namo šiaudinio stogo, pešiojo šiaudus ir grakščiai iškėlęs snapą kalendavo savo meilės giesmę. Dar ir dabar, kai Nemuno užliejamose pievose matau šimtus gandrų, visus juos laikau savo giminėmis.
Mano gimtinė yra pati nuostabiausia vieta Lietuvoje. Kur bepažvelgsi visur kalneliai ir kloniai padabinti berželių gojeliais , raudonų žemuogių ir bruknių pievelėmis. Ir dabar prisiminimuose ant smilgų veriu raudonų uogų karolius ir, atsigulęs aukštielninkas, žiūriu į žydrą padangę. Stebiu baltus debesų kamuolius, gėriuosi nuostabaus grožio gyvūnais, pasakų pilimis, žilabarzdžiais senukais ar miegančiomis fėjomis… Joninių naktį, užlipęs ant mūsų kaimo kapinių kalnelio, mačiau dešimtis laužų liepsnelių. Negaliu pamiršti Obelių, Sartų ir daugybę mažesnių ežerėlių. Kiekvieno ūkininko žemėje buvo „sodželkų“, kuriose mirkė linus ar augino karosus. Viksvų kupstuose perėjo daugybė laukinių ančių. Pabaliai kvepėjo ajerais…
Prisimenu kaimo piemenėlių šventę. Kaimynų vaikai bendrai ganė galvijus savo nedidelėse krūmais apžėlusiuose pievelėse. Karvėms ragus papuošėm beržų šakelių ir lauko gėlių vainikais. Motinos po obelim paklojo „gūnią“, ant jos sudėjo sūrio sviesto, medaus ir kiaušinienės. Užgeriant duonine gira kaimo vaikams buvo tikras balius.
Karo metai mūsų šeimai buvo labai nepalankūs. Mačiau kaip lėktuvas bombardavo Obelių miestelį, kaip Kirlio sodyboje sudegė visas mūsų turtas. Prisimenu kaip žiauriai mus sutiko gimtinėje buvę senelio žemės pusininkai (nuomininkai). Dabar aš juos suprantu: kova už būvį yra žiauri ir negailestinga. Tėva tuo metu kažkur Rusijoje dirbo staliumi, remontavo geležinkelio tiltus. Kaime gyveno tik ligotas senelis ir mama su dviem mažais vaikais.
Prisimenu kai kaimynė nuo plaučių uždegimo mane gydė nuo akmenų surinktu šunų mėšlu. Sirgau difteritu, motina už vieną nedidelę vaistų ampulę atidavė paskutinį lašinių gabalėlį ir vilnų pundelį. O kai difteritas į lovą paguldė ją pačią – nebuvo nei turto nei vaistų. Išgelbėjo tik kaimo felčerio geraširdiškumas
1943 metais pradėjau lankyti Bajorų kaimo pradinę mokyklą, bet prieš žiemą mokslus teko nutraukt, nes neturėjau kuo apsiauti ir apsivilkti. 1944 mirė senelis Ignas. Šeimoje liko tik mama ir du vaikai. Mokyklos nelankiau. Skaityti, skaičiuoti ir rašyti namuose mane mokė brolis Lucijus.
1946 metais mūsų šeimą likimas nubloškė į Tauragę ir vėliau į Pagėgius.
Dabar žmonės kalba : „Blogai gyventi – krizė“. Nesiginčiju, tačiau dabar yra visko, o tada nieko nebuvo. Dar saulei nepatekėjus, prie parduotuvės, kuri buvo vidurinės mokyklos rūsyje, pirkėjų eilės nusidriekdavo kelis šimtus metrų. Visi, rankose suspaudę maisto talonų pluoštelį, kantriai laukė iš Tilžės atvažiuojančio duonos furgono. Visi stovi tylūs. Tik retkarčiais pasigirsta pikti priekaištai tiems, kurie per pažįstamus ar gimines bando neteisėtai užsiimt vietą eilėje. Pasigirsta arklių kanopų bildėjimas, minia tarytum nubunda, sujuda ir talpiau susispaudžia. Vežėjai ar pardavėja išsirenka keletą švariau apsirengusių paauglių ar moterų, kurie padeda duoną sunešti į parduotuvę. Už tai jiems suteikiama teisė nusipirkti duonos be eilės.
Šeimoje mes buvom keturi: tėvai ir du vaikai. Dienos davinys šeimai – vienas forminės duonos kepalėlis. Dabar tos duoną net šuo neėstų. Saujelė miltų , penkios saujos sėlenų ar medžio pjuvenų ir labai daug druskos. Retkarčiais gaudavom kruopų, sūdytos žuvies ir po truputi kitų maisto produktų. Duonos kepaliuką motina perpjaudavo į keturias dalis ir šį dienos davinį išdalindavo visiems šeimos nariams. Savo duonos davinį aš galėjau suryti tuojau pat, bet išdalindavau pusryčiams, pietums ir vakarienei. Visa laimė, kad vanduo buvo nenormuotas…Retkarčiais, gavę po keletą „Červonsų‘, bėgdavom į turgų pirkti pigaus iš runkelių ar sušalusių bulvių kugelio. Į turgų nueidavom dažnai. Buvo įdomu apžiūrėti kaip prekiauja trofėjiniais rūbais ir daiktais. Visur pilna vagių ir kišenvagių. Kaip cirke klounai siūlė pirkti loterijos bilietų ar kitokių žaidimų. Patvoriuose voliojosi girti karo invalidai ir prašė išmaldos. Kaimiečiai maisto produktų į turgų atveždavo daug, bet viskas buvo labai brangu. Červonsai neturėjo jokios vertės. Pasitaikydavo ir gerų tetulių, kurios duodavo paragauti naminės duonos ar tikro bulvinio kugelio.
Jaunas organizmas išseko, kūnas apžėlė gaurais. Gydytojas diagnozavo mažakraujystę. Patarė geriau maitintis ir vartoti daugiau vitaminų. Paskyrė vaistų : didelių rudų tablečių. Tai buvo paprasčiausios geležies rūdys. Šlapimas ir išmatos tapo raudonos kaip kraujas.
Gretimame kieme gyveno advokato šeima. Šeimininkė ateidavo į mūsų virtuvę orkaitėje džiovinti duonos. Ji sakydavo, kad reikia pasiruošt kelionei į Sibirą. Dar ir dabar jaučiu kaip kvepia džiovinama bandelė ar naminė duona. Nutaikęs progą, iš orkaitės paimu keletą gabalėlių ir paslapčia sugraužiu. Bet alkio kirminas vėl graužia skrandį. Paimu dar keletą gabalėlių duonos… Girdžiu: atėjusi kaimynė sako: „Suprantu, kad džiūdama duona susitraukia, bet kur pradingsta duonos riekės? Kaimynei išėjus, mama manė ilgokai vertė prisipašinti, bet aš tylėjau. Dar ir šiandien prisimenu kai motina tėvo diržu raižė mano kaukėtą užpakalį, bet verkiau ne aš, o mama.
Pagėgiuose gyvenome Vilniaus g. 22. Nuo ankstyvo ryto pro šalį dardėjo moterų ir senukų traukiami karučiai ir vežimėliai. Tai Klaipėdos krašto senieji gyventojai grįžo į savo gimtuosius namus. Išvargę žmonės vietoje pasisveikinimo sakydavo: „Hitler kaput. Kryg Kaput. Bitte esen“ O ką gali duoti kitam, jei pats nieko neturi? Jiems užtekdavo ir puodelio vandens.
Karo belaisviai remontavo karo metais išdaužytas miestelio gatves, klojo šaligatvio plyteles. Vienas pagyvenęs vokietis užsipildavo ant rankos smulkiai sutrinto tabako ir patraukdavo į nosies šnerves. Paskui pradėdavo čiaudėti. Man tai buvo labai juokinga. Kitas jo bendradarbis tabaką užsikišdavo už lūpos ir kramtydavo. Man patiko pirmasis, nes jis mylėjo vaikus. Kartą mane pasikvietė pasikalbėti. Tabako nepasiūlė, bet ištraukęs iš kišenės sutrintą knygelę parodė keletą nuotraukų. Vedžiojo pirštu po gerokai aptrintą nuotrauką ir aiškiną: „mein Sohn“ ir dar kažką sako, bet aš nieko nesuprantu. Pamačiau gražią baltaplaukę mergaitę ir sakau: “Graži“. Mano pašnekovas linguoja galvą ir sako: „Ja, ja Greta“… Nuo tos dienos tapome draugais. Jis mane mokė kaip reikia padėti akmenį į remontuojamą grindinį. Kartą davė mažytį gerokai aptrintą, tabaku dvokiantį šokolado gabalėlį. Bet buvo labai skanu.
Mūsų name gyveno mergina Bronė. Pavardės nežinau. Ji labai mylėjo kaimynų vaikus. Apie ją sklido visokie gandai. Miestelio vaikai jos nekentė ir visaip tyčiojosi. Tyčiojosi iš jos ir kareiviai, Nekentė ir karo belaisviai vokiečiai. Tik vėliau sužinojau, kad karo metais kažkur Vokietijoje dirbo restorane padavėja ir turėjo ryšius su tarybinės armijos žvalgyba. Pagėgiuose ji dirbo miesto vykdomajame komitete valytoja, kino teatro valytoja ir bilietų kontroliere. Retkarčiais, jau seansui prasidėjus, slapčia be bilieto įleisdavo į salę.
Aš džiaugiuosi, kad gimiau pačiu laiku, nes mačiau tai ko dabar negali pamatyti net kino filmuose. Mačiau rusiškus miškovežius, kurie, prieš išvykdami į Viešvilės miškus, prie automašinos kabinos įrengtas krosneles prikraudavo sausų malkų. Tai buvo dujų generatoriai. Iš medienos pagamintomis dujomis mašina važiavo be jokio benzino. Mačiau kaip keturi vyrai su didele rankena įsukdavo smagratį ir užvesdavo didžiulės automašinos dyzelinį variklį
Mačiau kai per naktį dingo evangelikų bažnyčios bokštas ir tapo kino teatru.
Iki 1949 metų į tėviškę važinėjau žmonėms vežti pritaikytais prekiniais(arba gyvuliniais) vagonais. Geležinkelio stotyse didžiausios spūstys. Žmonės su didžiuliais Prūsijoje prisiplėšto turto braunasi į vagonus, ropščiasi ant jų stogų. Visur pilna kišenvagių Tiesioginio traukinio Į Obelius nėra. Reikia persėsti į kitą traukinį Šiauliuose arba Radviliškyje.
Literatūrinio gyvenimo pradžia
Mano gimtasis Aukštaitijos kraštas palankus literatams augti. Dar daug kas prisimena Strazdą Strazdelį iš Kriaunų, Paulių Širvį iš Degučių, ir daugelį kitų žymių žmonių.
1946-47 metais, besimokydamas Pagėgių pradinėje mokykloje, turėjau gerą, labai nuoširdžią mokytoją. Ji man padėjo įveikti atsilikimą moksle. Gaila ir gėda, nes jos pavardės nebeprisimenu. Ji taip mokėjo sutelkti mokinius, kad mes jausdavomės kaip viena šeima. Kiekvieno trimestro pabaigoje vykdavo mokinių ir tėvų susirinkimas. Be mokymosi ir elgesio aptarimų kiekvienas mokinys turėjo ką nors paruošti susirinkimui. Mokiniai deklamavo išmoktus eilėraščius, tėvams parodydavo per darbelių pamokas ar namuose pagamintus rankdarbius, dainuodavo dainas, šokdavo. Dainuoti aš nemėgau. Mokytojos paskatintas rašiau eilėraščius. Rašiau apie mamą, mokytoją, mokyklą. Dalyvavau leidžiant klasės sienlaikraštį Visiems patiko, o tai skatino naujiems „kuriniam“ gimti. Gaila, bet jie neišliko. Verkiau kai pirmąją literatūros motiną išvežė į Sibirą. Mano atmintyje ji liko jauna, laba graži ir nuoširdi mokytoja. Eilėraščius bandžiau rašyti ir besimokydamas Pagėgių progimnazijos pirmoje, arba vidurinės mokyklos penktoje klasėje.
1950-52 metais mokslą tęsiau Stoniškių septynmetėje mokykloje. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Salomėja Paulikaitė, vėliau tapo Andriušaitiene. Tai ji man suteikė žinių apie literatūrinio kurinio sandara, eilėdarą. Pamokose pateikdavo daugybę pavyzdžių iš mūsų klasikų kūrybos. Mane tai labai domino. Iš literatūros visada gaudavau tik labai gerus ar gerus įvertinimus. Blogiau sekėsi kalbos mokslai Tuo laikotarpiu mokyklose buvo plačiai paplitusi prisiminimų rašymo manija. Bemaž visi mokiniai turėjo blonknotėlį į kurį draugai rašė draugiškus palinkėjimus, patarimus. Rašyti sekėsi ne visiem, kiti nemokėjo piešti Dažnai pagalbos kreipdavosi į mane ar į kitus „meninę gyslelę“ turinčius draugus.
Turėjau neblogą regimąją atmintį. Prisimenu Septintos klasės literatūros egzaminą. Aš labai nemėgau atmintinai mokytis eilėraščių. Tą blogą savybę tebeturiu ir dabar. Ištraukiu egzaminų bilietą ir nustėrau: paskutini reikia padeklamuoti eilėraštį „Vilnius“ Visa laimę, kad prieš egzaminą aš suspėjau perskaityti tris ar keturis stulpelius šio ilgo eilėraščio. Kadangi kiti klausimai man buvo aiškūs aš bandžiau atkurti biliete reikalaujamą eilėraštį. Pavyko atkurti tris stulpelius. Kai kuriuos sakinius teko „pagražinti“ savais žodžiais. Komisija klausėsi įdėmiai. Skaitau trečią eilėraščio stulpelį ir prakaitas pila – toliau nežinau nė vieno žodžio. „Užteks“ – pasakė kažkuris komisijos narys ir akmuo nusirito nuo mano sprando. Mokytoja labai gerai žinojo literatūrą ir tikriausiai suprato netikslumus, bet nutylėjo.
Dar besimokindamas septynmetėje mokykloje bandžiau savo kūrybą pasiūlyti Pagėgių rajoniniam laikraščiui „Pagėgių balsas“. Geriausiai „kibdavo trumpos žinutės iš mūsų apylinkės gyvenimo. Rašiau apie Mašinų – traktorių stoties mechanizatorius, apylinkės kultūrinį gyvenimą , bandžiau apybraižų ir apsakymų žanrą. Malonu buvo pamatyti, kartais gerokai redaguotą kūrinėlį rajoniniame laikraštyje.
Stoniškių septynmetę mokyklą baigiau 1952 metais.
Toliau tęsti mokslų vidurinėje mokykloje neturėjau sąlygų, nes iš Stoniškių reikėjo 12 kilometrų kiekvieną dieną važinėti į Pagėgius. Suviliotas gražios uniformos ir antpečių, bandžiau stoti į geležinkeliečių technikumą, bet dėl regėjimo trūkumo siekiamo tikslo teko atsisakyti
Sugrįžęs po mokslo nesėkmių Vilniuje Stoniškių Mašinų – traktorių stotyje įsidarbinau kombainininko padėjėju. Retkarčiais parašydavau vieną kitą žinutę „Pagėgių balso“ redakcijai
1953 metais buvau pakviestas dirbti literatūriniu darbuotoju Pagėgių rajono laikraščio „Raudonasis artojas“ redakcijoje. Tuo laikotarpiu keleivinių autobusų buvo retenybė,. Kiekvieną dieną į darbą važinėjau dviračiu arba stabdydamas pravažiuojančias krovinines automašinas.
Pirmą dieną atsakingoji redakcijos sekretorė Bronė Savickienė padavė geroką pluoštą skaitytojų laiškų ir pasakė; „Atrink tinkamus laikraščiui, paruošk straipsnelį spaustuvei, bandyk parašyti atsakymus korespondentui“. Sėdžiu, skaitau ir nesuprantu ką aš turiu daryti. Kai perskaičiau visus laiškus Savickienė man padėjo suskirstyti į tris krūveles. Tinkamus spaudai reikėjo perrašyti pagal to meto buvusius laikraštinio stiliaus kanonus ir per sekretorę perduoti spaustuvės raidžių rinkėjoms. Patyręs etatinis korespondentas A. Margis man patarė kaip praktiškai atlikti užduotį. Sunkiausia buvo įsisavinti žurnalistinį stilių. Nenorėdamas sumenkinti laišką rašiusio asmens stiliaus stengiuosi palikti kuo daugiau laiške parašyto teksto. Negerai. Parrašau laiško minti savaip – negerai. Kitą dieną Bronė Savickienė patarė atidžiai perskaityti visus laikraštyje atspausdintus straipsnius ir pagal ten naudojamą rašymo manierą bandyti apdoroti straipsnius.
Pagaliau pramokau iš laiško išmesti visus nereikalingus sakinius, palikti tik pagrindinę minti. Bronė Savickienė išmokė rašyti trumpais sakiniais. Atsakingai sekretorei mano rašiniai pradėjo patikti ,bet redaktorius vis dar buvo nepatenkintas. Pamažu įveikiau ir šią kliūtį. Pradėjau rašyti kaip rašė visi to laikotarpio laikraščiai: „Atsiliepdamas į Partijos ir Vyriausybės nutarimus Traktorininkas…“. „Traktorininkas Jonaitis Spalio šventes sutinka…“ Pabaigoje būtina užakcentuoti: „Kolektyvas dės visas pastangas“…
Po poros savaičių pradėjau atskirti tikrus korespondentus nuo šmeižikų keršto siekėjų, melagių. Daugumą laiškų tekdavo tikrinti ar nuvykus į vietą. Redakcija pradėjo patikėti savarankiškai rašyti planinius straipsnius. Laikraštis buvo leidžiamas du kartus. Be redaktoriaus redakcijoje dirbo atsakinga sekretorė, du literatūriniai darbuotojai ir korektorė. Vieną pusę rajono aptarnavo A. Margis. Man teko garbė važinėti po Piktupėnus, Lumpėnus, Vylkyškius, Žukus, Mociškius. Redakcija turėjo seną trofėjinę automašiną Opelį, kuriuo redaktorius rizikuodavo nuvykti pas rajono valdžią. Į kaimus teko važinėti pakeliui važiuojančiomis automašinomis. Jų taip pat važiuodavo retai. Labai daug kartų tekdavo važiuoti dviračiu arba kulniuoti pėsčiam. Buvo sunku, bet įdomu. Išmokau be pagrindinio tikslo prisirinkti daug įdomios greitai nesenstančios informacijos. Trumpas žinutės panaudodavau užpildyti laikraščio tuščias vietas. Pamažu susikūriau savo patikimų informatorių ar korespondentų tinklą.
Artėjant žiemai, man atrodė, kad bus sunku trankytis po tolimus rajono užkampius. Nes daug kartų net naktimis teko pėsčiam pareiti iš Žukų Vilkyškių ir kitų tolimų vietų. Iš Pagėgių dar 12 kilometrų pareiti namo į Stoniškius. Parašiau porą pareiškimų ir pasitraukiau iš darbo.
Darbas redakcijoje man davė gana gerą patirti, kaip reikia dirbti su žmonėmis. Esu parašęs apybraižų, feljetonų, apsakymų, eilėraščių. Kai kurie straipsniai buvo atspausdinti B. Aukštaičio ar kitais slapyvardžiais. Tai buvo daroma tyčia, kad laikraštyje nesikartotų vieno korespondento pavardė.
Po darbo redakcijoje, 1953 metų spalio mėnesį pradėjau dirbti Stoniškių bibliotekos vedėju. Tai ramesnis, bet įdomus darbas. Buvo gera proga pagilinti žinias ne tik literatūros, bet ir kitose mokslo srityse. Literatūriniai vakarai, knygų apžvalgos, literatūriniai teismai, pokalbiai su skaitytojais ir kitos bibliotekinės priemonės skatino domėtis literatūra. Jeigu bibliotekininkas nieko nežino apie fonduose esančias knygas tai kaip ji gali sudominti skaitytoją?
Ruošiant įvairius literatūrinius renginius man padėjo darbo redakcijoje patirtis. Aš nesunkiai paruošdavau renginių scenarijus, įvairius pranešimų tekstus.
Esu parašęs keletą straipsnių žurnalui „Bibliotekų darbas“.
1955 metais vedžiau savo buvusią bendradarbę, Stoniškių klubo-skaityklos vedėją Albiną Milkerytę.1956 metų sausio mėnesį gimė sūnus Alvydas. Žmona nedirbo, Be bibliotekininko darbo vakarais dirbau kino mechaniku
Savo meninius sugebėjimus galėjau realizuoti piešdamas įvairius plakatus, darydamas stendus, piešdamas iškabas. Taip vieną kitą rublį prisidurdavau prie nedidelės bibliotekininko algos
1961 metais atsisakiau bibliotekos vedėjo pareigų ir pradėjau dirbti Stoniškių kultūros namų direktoriumi. Vakarais kino stacionare rodydavau kino filmus. Be meno saviveiklos organizacinio darbo gyvenimas neleido pamiršti literatūrinės veikos. Reikėjo redaguoti spektaklių scenarijus, kurti manologus, eilėraščius rašyti renginių scenarijus. Laisvalaikiu mėgau piešti, drožinėti, gaminti suvenyrus.
1961 metais kaimo vidurinėse mokyklose vyko didžiulė darbinio ir gamybinio mokymo reforma. Stoniškių vidurinei mokyklai reikėjo įrengti darbinio mokymo dirbtuves, vyresnėse klasėse įgyvendinti profesinį gamybinį mokymą. Dirbti mokytojais ar gamybinio mokymo instruktoriais buvo kviečiami gabūs gamybininkai- specialistai ir liaudies meistrai. Mokykloms labai trūko mokytojų.
Mokyklos direktorė Ekaterina Žukauskienė, suderinusi klausimą su Pagėgių Švietimo skyriumi, pakvietė mane dirbti darbų ir piešimo mokytoju. Dienos metu dirbau mokykloje, ovakarais dirbau kultūros namuose Taip vargau iki 1962 metų rugsėjo mėnesio. Su mokiniais, Stoniškių tarybinio ūkio ir „Nemuno“ valstybinio žirgyno specialistais mes įrengėm darbinio mokymo klases ir gana sėkmingai vystėm darbinį moksleivių mokymą. Teko Vyresnių klasių mokiniams teko dėstyti fakultatyvuose užsiėmimuose, vadovavau jaunųjų technikų būreliams. Už gerą vadovavimą jaunųjų technikų būreliams ir dalyvavimą įvairiose parodose apdovanotas Garbės raštais. 1967 metai Lietuvos TSR Švietimo ministerija apdovanojo Garbės raštu už gerą mokymo – auklėjimo darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą. Nakivaizdiniu būdu mokiausi Vilniaus ir Sovetsko technikumuose.
Šilutės rajono Liaudies Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja buvo surinkusipedagogų neturinčių reikiamo išsilavinimo grupę ir padėjo įstoti į Vilniaus Pedagoginį institutą . Darbų, braižybos ir piešimo grupėje susidarė būrelis neakivaizdininkų. Po pirmo kurso buvo pranešta, kad šios grupės studentai mokslą galės tęsti tik matematikos fakultete. Pravargom dar metus, neakivaizdininkų gretos išretėjo ir mes išsivaikščiojom…
1969 metais baigiau V-VI klasių piešimo mokytojų tobulinimosi kursus.
1971 metais baigiau Sovetsko kinotechnikumą, kuriame įgijau kino teatrų projektavimo, įrengimo ir montavimo specialybę Tais pačiais metais baigiau Vilniaus mokytojų tobulinimo institute užklasinio darbo organizatorių kursus ir buvau paskirtas mokyklos užklasinio darbo organizatoriumi.
Dirbant mokykloje, kartu su istorijos mokytoja N. Judžentyte pradėjom domėtis mokyklos ir tarybinio ūkio istorija. Įsijungiau į Šilutės rajono Kraštotyros draugijos veiklą. Šio pomėgio nemečiau 1974-1988 metais dirbdamas Stoniškių tarybiniame ūkyje partinio komiteto sekretoriumi, 1988-1990 Stoniškių tarybiniame ūkyje remontavau elektros variklius, nuo 1990 iki 1996 Stoniškių apylinkėje dirbau elektriku-energetiku. Nuo 1996 metų esu senatvės pensininkas.
Nuo1970 metų aš pamažu kaupiau medžiagą apie Stoniškių apylinkės kaimuose gyvenusius ir dirbusiu įžymius šio krašto žmones. Kartu su Šilutės rajono Kraštotyros draugija buvo organizuota didelė ekspedicija Stoniškių tarybinio ūkio istorijai parašyti. Už kraštotyrinį darbą Kraštotyros draugija buvo apdovanojusi Garbės raštu.
Apie šio krašto istoriją, įžymius visuomenės veikėjus man daug papasakojo Šilutės žymus kraštotyrininkas Petras Jakštas. Jis padėjo gauti medžiagos apie žymius visuomenės veikėjus mūsų krašte. Taip gimė mintis surinkti kiekvieno apylinkės kaimo istoriją. Atskiruose aplankuose kaupėsi medžiaga apie mūsų Klaipėdos krašto praeities istoriją, senuosius įžymius krašto visuomenės veikėjus, karo metus, pokario naujakurius iš tolimų Dzūkijos vietovių, kolektyvizaciją.
Iš senų vokiškų žemėlapių sudariau kiekviename kaime buvusių sodybų išdėstymo planus. Sodybvietes sunumeravau ir pradėjau domėtis kas jose gyveno ir kas dabar gyvena. Mūsų krašte vyko didžiuliai mūšiai, karo banga sunaikino daug sodybų ir dvarų. Daug sodybų išnyko ir mano akyse. Iki šių dienų išliko tik nedidelė dalis etnografinę, istorinę reikšmę turėjusių sodybų
Klaipėdos krašte gyvenu jau 63 metai. Jis tapo mano antra tėviške. Visa širdimi pamilau Nemuno vingius, neaprėpiamas Nemuno užliejamas pievas, nuo pastovių vakarinių vėjų į Rytus pasvirusius medžius, vis dar sutinkamus senuosius gyventojus. Negalima nežinoti krašto, kaimo, sodybos istorijos, kurioje tu gyveni. Tikiu, jeigu žmogus žino istoriją jis niekada nekasinės protėvių kapų iš kaukolių nelupinės auksinių dantų, nedaužys paminklų.
Dabar šis kraštas jau daug kam tapo Tėvyne ir Gimtine.
Labai įdomi ir pamokanti yra Klaipėdos krašto istorija. Kiekviename kaime galima rasti Lietuvai, Prūsijai, Vokietijai, Švedijai, Rusijai, Prancūzijai ir kitoms šalims įdomių istorinių faktų. Nežinant krašo praeities istorijos, sunku projektuoti naują ateities gyvenimą.
Čia pateiksiu tik keletą komentarų iš Stoniškių seniūnijos kaimų istorijos
Plaškiai
Plaškių parapinėje mokykloje precentoriais (mokytojais) dirbo įžymus Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Kristijonas Lovynas. Iš vietos gyventojų jis rinko tautosaką ir gyventojų kalboje vartojamus žodžius. Iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė bažnytinę literatūrą, išleido lietuvišką giesmynėlį.
1979-1782 metais Plaškiuose kunigavo ir mokytojavo Kristijonas Dovydas Vitichas, vėliau kunigavo Kuršių nerijoje ir globojo giminaitį našlaitį Liudviką Rėzą, Vitichas buvo poetas, vertėjas. Rinko lietuviškas dainas, vertė giesmes, leido knygas
1919-1938 metais Plaškiuose veikė Santaros draugijos „Liepos“ vardu pavadintas skyrius. Kaimo lietuvininkai turėjos savo knygynėlį, aktyvią sportininkų grupę1928 metai Kaune vykusioje dainų šventėje dalyvavo 47 choristai. Plaškiai buvo vienas iš labiausiai suvokietintų bažnytkaimių.
Tai jie buvo pirmieji kovotojai už lietuvybę šiame krašte.
Berštininkai
Berštininkų kaime gimė ir gyveno žymus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, poetas Gustavas Juozapaitis. Jis aktyviai dalyvavo steigiant kultūrines draugijas „Santara“, 1924-25 m leido žurnalą „Pajūrio sargas“. 1924-26 leido dienraštį „Klaipėdos žinios“. Poetas buvo labai tylus ir kuklus. 1939 metais kalėjo gestapo kalėjime. Mirė Panevėžyje.
Tame pačiame kaime gyveno Žymus krašto veikėjas Martynas Gailius. „Birutės“ draugijos narys. Jis dalyvavo „Santaros“ draugijos steigime. Visi sūnūs tapo įžymūs Klaipėdos krašto veikėjais Viktoras buvo Klaipėdos krašto gubernatorius. Valentinas buvo kunigas. Alvinas 1918 metų Lietuvos savanoris, karininkas. Vėliau pašto darbuotojas, Kauno pašto viršininkas.
Rukai
Rukų kaime 1906-1909 metais mokytojavo ir gyveno žymus Klaipėdos krašto veikėjas, poetas Fridrichas Bajoraitis. Jis Rukų pradinėje mokykloje įsteigė pirmąjį kilnojamą knygyną. Dabar mes pavadintumėm pirma kilnojama biblioteka. Jo iniciatyva buvo renkamos lietuviškos knygos ir duodamos skaityti visiems norintiem išmokti kalbėti lietuviškai. Knyga iš rankų į ranka keliavo po sodybas ir kaimus. 1909 metais knygynas perkeltas į Žibus. F. Bajoraičio vardu pavadinta Šilutės viešoji biblioteka, o knygyno įkūrimo vietoje Rukų mokyklos pastate nėra net kuklios lentelės…
Rukų kaime labai aktyviai veikė Santaros draugijos Rukų „Ąžuolo skyrius. Ši kultūrinė draugija įkurta 1912 metais. 1913 metais, švenčiant draugijos įkūrimo vienerių metų sukaktį, draugijos nariai vietinio gyventojo žemėje pasodino jauną ąžuoliuką. – draugijos simbolį Santariečiai organizavo chorą, įvairias kultūrines programas, mokėsi kalbėti ir giedoti lietuviškai 1923 metais, prijungus Klaipėdos kraštą prie Didžiosios Lietuvos, prasidėjo aštri kova tarp lietuvininkų ir memelianderių. Kentėjo netik santariečiai, bet ir ąžuolas. 1923 metais, kai santariečiai šventė įkūrimo 10 metų jubiliejų, vietos vokietukai apipjovę aplink ąžuolo kamieną. Senukas Kuršaitis ąžuoliuką aprišo netrukus medeli vėl buvo įpjautas, kad nepasviro. Kuršaitis ąžuoliuką ištiesino ir aptvarstė.
1933 metais vėl sustiprėjo vokiečių judėjimas, kūrėsi sukarintos jaunimo draugijos Į ąžuolo kamieną buvo išgręžtos skylės ir pripilta druskos rūgšties. 1934 ąžuolą vėl apipjovė aplink Santariečiai savo simbolį saugojo ir gydė jo žaizdas 1935 metais ąžuolas 1 metro aukštyje buvo nupjautas. Draugijos nariai 1937 metais ąžuoliuko vietoje pastatė stela, kuri1989 metais buvo atstatyta ir tebestovi iki dabar.
Tai tik trumpas fragmentas iš Santaros Rukų skyriaus “Ąžuolo” draugijos veiklos
Plačiau apie lietuvininkų ir fašistuojančių vokiečių tarpusavio kovas Yra surinkta aplanke “SANTARA 1912-1938 metai“
Rukų kaimo istorijoje plačiai rašoma apie Rukų liuteronų evangelikų ir katalikų bažnyčių istorijas, yra medžiagos apie prieškariu veikusios senųjų liuteronų bažnyčią, kurioje nepaisant krašto valdžios draudimų pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba Karo metu bažnyčia buvo sudeginta. Kaimo istorijoje yra daug surinkta medžiagos apie kaime veikusias parapinę ir žemininkų pradinę mokyklą. Čia rasite vidurinės mokyklos, vaikų darželio-lopšelio, buvusio arklių ir mašinų nuomojimo punkto, žemės ūkio bankelio, Stoniškių vartotojų kooperatyvo ir kitas istorijas.
Stoniškiai
Kaimo istorijoje galima susipažinti su Stoniškių geležinkelio stoties , senojo pašto Vokiečių ir lietuvių pradinių mokyklų istorijos 1937-38 m ir 1945-51 m. Yra trumpa Stoniškių evangelikų liuteronų kapinių istorija, pokarinio medicinos punkto, Stoniškių traktorių-mašinų stoties, Stoniškių opokos karjero ir kitas istorijas Pasakojama apie kaime veikusias parduotuves. Galima sužinoti kiekvienos sodybos istoriją.
Turiu parašęs Mažaičių , Stumbragirių, Kovgirių, Berštininkų, Aleknų, Tutlių ir kitų kaimų istorijas. Dar reikia užbaigti ir į skaitmenines laikmenas įrašyti Pakamonės, Spingių, Rėžių ir kitų kaimų istorijas.
Kaimo istorijos rašymas nėra baigtinis darbas. Geri žmonės ją nuolat papildo naujais prisiminimais, nuotraukomis ir faktais. Parašytų darbų kopijos yra Stoniškių seniūnijoje, Stoniškių bibliotekoje ir Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Čia skaitytojai gali susipažinti su surinkta medžiaga, pareikšti savo pastabas apie pastebėtus netikslumus, naujais faktais papildyti istorijų turinį. Seniūnijoje kuriasi kaimų bendrijos aš su dideliu pasitenkinimu dovano joms jau surinką medžiagą. Tai yra ne mano turtas , o viso kaimo žmonių atmintyje sukauptos medžiagos aprašas. Aš tik po kruopelę surinkau ir užrašiau jų mintis. Autorius, rašytojas, poetas sukuria savo protu išmastytą kurinį. Aš esu tik sudarytojas. Labai džiaugiuosi kai kas nors mano darbu pasinaudoja, dar labiau būsiu patenkintas jei atsiras žmonių, kurie norės pratęsti mano pradėtą darbą.
Poezija
Mūsų seniūnijoje yra labai daug žmonių, kurie laisvalaikiu piešia, siuvinėja, drožinėja, dainuoja , šoka, susirinkimuose sako gražias kalbas. Aš laisvalaikiu mėgstu parašyti vieną kitą eilėraštį. Man labai patinka eilės apie meilę savo kraštui, gamtai, artimam žmogui. Man nepatinka eilės , kuriose išreiškiama labai gili filosofinė mintis kartais nesuprantama net pačiam autoriui. Aš rašiau sau ir jas slėpiau stalčiuje. Tiesa, retkarčiais mano eilės buvo spausdinamos rajoniniame laikraštyje.
Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė savo rajone išaiškino ir į dienos šviesą ištempė per 30 savamokslių literatų. Dabar jie sudaro vieningą darnią literatų šeimą. Velniškai buvau supykęs, kai direktorė pačiupo mano kūrybos eilėraščių rinkinėlius, juos pagarsino surengdama parodą ir pristatymą. Pasiklausiau kitų savivaldybės literatų sukurtų eilėraščių. Tada aš pagalvojau: kiek daug yra rašančių tik sau ir nedrįstančių savo kūrybos parodyti visuomenei, kiek puikių minčių turi paprasi žmonės, kiek brangaus turto sudūlėja užmaršties kapinyne. Aš jai netik atleidau, bet likau skolingas ir susigėdęs…
Dabar aš pats raginu visus traukti iš stalčių savo kūrybą ir išdrįsti peržengti baimės ir vilties barjerą. Jeigu žmonėms patiks – tegu skaito, nepatiks- reiškia nesuprato., teks keisti rašymo stilių.
Gyvenu: Mažaičių kaimas,
Stoniškių seniūnija,
Pagėgių savivaldybė. Telefonas 41791
2009 m. rugpjūtis 24 d.