Gimiau 1951m. balandžio 2 d. Šeduvoje, mokiausi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, jį baigęs gyvenimą paskyriau kūrybai, literatūrai, fotografijai. Dirbau reklamos agentūrose ir spaudoje, 1998–2004 m. – Rambyno regioninio parko direkcijoje kultūrologu, 2004–2006 m. – dienraščio “Lietuvos žinios” korespondentu Tauragės apskrityje. Nuo 2007 m. – “Tauragės kurjerio” korespondentas Pagėgių krašte ir Tauragės fotoklubo “Fotojūra” narys. Sako, jog esu geras, bet sunkus žmogus. Visuomet žinojau, jog gerumui reikia svorio. Jeigu žemė neįlinksta po gerumo kojomis, jo niekas nepastebi. Turi rasti savyje sunkumo, kitaip tave nupūs kiti, daugiau geresni. Nenoriu būti panašus į debesį. Kam taip lengvai išeiti iš žemės, nepaženklintam pavydo akmeniu, neprikaltam keiksmažodžio vinimi, neapipiltam apkalbų pamazgomis. Nenusimenu, visa tai bus padaryta dėl trumpalaikės vietos po saule, kurios niekas geruoju atiduoti nenori. Talentingi esame vertindami kitus, nors mums patiems gyventi skirta lemties šešėlyje.
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo pelną. Teko puiki gyvenimo dovana dirbti dienraštyje „Lietuvos žinios“. Šiame laikraštyje buvo kiek laisvesnis paskutinis puslapis „Su pliuso ženklu“, kuriame redaktoriai leisdavo mažumėlę nukrypti nuo žurnalistinių kanonų ir įkvėpti esė žanrui būdingo literatūros skonio. Per darbo metus teko patirti, kad tokio pobūdžio tekstai skaitytojų tarpe labai populiarūs. Tose foto novelėse apie gyvenimą buvo galima kalbėti kitaip: dramatiškiau, giliau, sudėtingiau. Elektroniniame pašte dar ir šiandien saugau „Lietuvos žinių“ skaitytojų laiškus, kuriuose tais tekstais žavimasi, už juos dėkojama.
Kai sustoji sunykusios tėviškės laukuose, prie kojų pasilenkusi žemė apsikabina tave, kad pasisveikintų. Ką gali pasakyti savo vaikystės pievoms, jeigu seniai jose negirdėjai plakant dalgio? Ant slenksčio numestas plaktukas jau ne šeduvis. Vis toliau nuo manęs nueina rupi mano vaikystės tarmė. Kažkur dar turėtų būti vilties žemė – spalvota lyg atlaidų saldainiai, tačiau jau nežinai, kokiomis maldomis reikia melsti atmintį, kad žodžiai taptų tikresni už norus. Kaip duonos kepalą nešiesi su savimi jau kito kaimo gyvenimą, turtingą, įdomų, margą. Barkūno žiedas vėjų pagairėje – Bitėnai. Iš Ragainės ateina Mažvydas ir prie žibalinės lempelės meldžia, kad šiapus Nemuno žmonės neužmirštų lietuviškai. Dar nepamiršo. Martyno Jankaus knygų lapeliuose, Vydūno giesmėse ir dainose, kaimo pasišnekėjimuose…
Vitalijus Šopis
Iš minties skausmo…
„Šilokarčema“, 2003 m. birželio 6 d. Nr. 45, 6 psl.
Sutrumpintas Vitalijaus Šopio (V.Š.) ir Eugenijaus Skipičio (E. S.) pokalbis
V. Š. Kas Tau yra kūryba, kaip apibrėžtum jos sąvoką?
E. S. Mano kūryba prasideda dvasioje. Į ją daug kas sutelpa: patirtis, susitikimai, gamta. Tai šventė, kuri kasdien su tavimi, ir tik tavo privatus reikalas, ar tu ją šventi, ar ne. Visa tai yra žolės, kurias dedam į arbatą. Kūryba negali atsirasti tuščioj vietoj. Tai – saviraiškos ritualas. Mes niekada jos neišsiaiškinsime, bet tai darysim. Tai – sielos virptelėjimai, kurie kažkuo virsta. Kiekvienas mes skirtingai kuriam arba nekuriam, kaip kiekvienas skirtingai kalbam poterius arba jų nekalbam. O tie, kurie tik griauna, yra plūgiečiai kietąja prasme. Kilimo esu šeduvis. Gimiau 1951-aisias. Nuo 1998-ųjų dirbu Rambyno regioniniame parke kultūrologu. Iš prigimties esu Barbė devyndarbė. Likimas lėmė išbandyti daugybę profesijų. Mokiausi Stepo Žuko aukštesniojoje dailės mokykloje. Likimas suvedė su puikiais dėstytojais. A.a. Antanas Martinaitis dėstė tapybą, jis atvėrė akis mažo miestelio vaikui ir parodė, kad pasaulis yra spalvotas ir didelis. Per pažintį su Ričardu Vaitiekūnu, per „šutves“ susipažinau su Juozu Grušu, o per jį ir su teatru.
V. Š. Kas dažniausiai tampa kūrybos impulsu?
E. S. Mūzos žvilgčioja į vyną,
Sviestas košės negadina.
Taip sakiau jaunystėje, gerdamas vyną, o dabar – Rambynas. Jaunystė buvo audringa ir bohemiška, Buvo poetai, šalia jų visada buvo mūzos. Mykolas Karčiauskas, Vytautas Rubavičius, Edmundas Kelmiukas, Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Valdemaras Kukulas. Aš nežinau, kodėl mes bendravom, taip reikėjo. Vieni kitus suradom savaime, turėjom apie ką šnekėtis.
V.Š. Kas iš jų Tau turėjo ar tebeturi įtakos?
E. S. Įtakos neturėjo niekas, bet jų darbai užvesdavo ant minties, dariausi smalsesnis. Norėjau perskaityti, ką jie buvo skaitę, dalyvauti ginčuose. Smegeninėje buvo sužadintas poreikis domėtis, bendravimas plėtė akiratį dalinomės pigiu vynu ir dideliais atradimais. Draugai man davė parakinę, o parako turėjau prisipilti pats. Mes daug ką leidom „samizdatu“ – buvo gūdžiausi brežneviniai laikai. Gal nebuvo tame tikro desidentimo, bet buvo noras prie jo prisidėti.
V. Š. Kuo save laikai – kaimo ar miesto žmogumi?
E. S. Kaimietis esu. Esu kaimietis, buvęs mieste. Gal tam, kad pamatyčiau turgų arba išmokčiau etiketo.
V. Š. Ar įsivaizduoji savo kūrybos adresatą?
E. S. Teisybę sakant, negalvoju apie jį, esu egoistas. Jeigu mano kūryboje yra lelijų, tai skinančios lelijas jas ras, jeigu mano kūryboje yra plūgas, tai atsiras vyrukų, kurie į jo rankenas įsikabins.
V. Š. Koks buvo didžiausias pripažinimas?
E. S. Seniai seniai „Lietuvos žvejo“ redakcija pasiuntė mane parašyti apybraižą apie raudonosios vėliavos ordininką kapitoną Helmutą Krapavicką. Maloniai sutiktas, apybraižą rašiau keturias paras, plunksną pasimirkydamas degtinėj. Ir ką jūs manot? Apybraiža konkurse laimėjo pirmą vietą.
V. Š. Jei reikėtų pristatyti savo poeziją, kaip ją apibūdintum?
E. S. Laisvalaikio rašinėliai.
V. Š. Ar nesijauti Bitėnuose vienišas, atsidūręs literatūros proceso šalikelėj?
E. S. Apie kokį literatūros procesą kalbėsime: baudžiamąjį ar civilinį?. Jei apie baudžiamąjį – tai Bitėnai šalikelėje, jei apie civilinį – tai Bitėnai poezijos dvaras. Dėl tokių dalykų gyvenime verta pasibylinėti.
V. Š. Tradicinis ir banalus klausimas apie ateities planus…
E. S. Planuoju tapti Nobelio premijos laureatu (Taikos nominacijoje). Ją gavęs planuoju surengti kasmetinius poezijos atlaidus ant Rambyno ir įkurti Bitėnuose nepripažintų poetų pensionatą….
Iš interviu „Basomis po Mažąją Lietuvą – šluostant užmarštį“ (Mažoji Lietuva“, Viktorija Vaškytė, Klaipėda, 2009 m. kovo 5 d.)
V. V. „Gyvenimas po Bitėnų dangum“ kol kas paskutinis, bet tikrai ne pirmasis Jūsų, kaip fotomenininko, atsivėrimas visuomenei. Kiek jų jau būtą – personalinių, kolektyvinių parodų?
E. S. Kaip tas parodas skaičiuosime? Personalinės parodos buvo daugiau lokalios. Dirbdamas Martyno Jankaus muziejuje ar Rambyno regioninio parko direkcijoje stengiausi užpildyti parodinės erdvės nišą. Ne kaip fotografas, bet kaip organizatorius, esu prisidėjęs prie pirmojo fotografų plenero Pagėgių savivaldybėje „Pagėgių kraštas laiko delne“. Šis pleneras atnešė suvokimą, kad gyvendamas kintančios gamtos ir įvykių prieglobstyje turėčiau juos fiksuoti. Gyvenimo vertybė yra akimirka. Per daugelį darbo metų sukaupiau fotografijų kolekciją „Gyvenimas po Bitėnų dangum“, kurioje rado vietą žmonės, gamta, kultūros paveldo objektai. Likimas nepašykštėjo Bitėnuose sutikti Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių, kuriuos stengiausi tinkamai įprasminti. Kelios parodos buvo surengtos Pagėgių rinktinėje. Džiaugiuosi, kad rado vietos pasieniečių muziejuje Vilniuje. Keletas darbų keliauja kolektyvinėje Tauragės foto klubo „Fotojūra“, kurio narys esu, kolekcijoje. Kolektyvinių parodų buvo visur ir įvairių. Prieš dvejus metus su Vilkyškių seniūnijos seniūnu Sigitu Stoniu pradėjome projektą „Ilgas mažų žmonių gyvenimas“ Jame fiksuojame nykstančių Pagėgių savivaldybės kaimų gyvenimą. Smagu, kad projekte sutiko dalyvauti tokie fotografijos asai kaip vilnietis fotografas Ramūnas Danisevičius, tauragiškis Romualdas Vaitkus, Renaldas Malychas.
V. V. Ką Eugenijui Skipičiui įdomiausia fotografuoti – gamtą, žmogų? Kur slepiasi Jūsų, kaip fotografo, arkliukas?
E. S. Ir vieną, ir kitą. Žmogų fotografuoti sunkiau. Veidu šokinėjantis nuotaikos ar jausmo zuikutis nelaukia kol prisiruoši nuspausti fotoaparato užrakto mygtuką. Arba pagavai kadrą, arba ne. Pasikartojimų nebūna. Gamta kartais moka palaukti. Prie jos galima derintis, sulaukti tinkamos šviesos, metų laiko, nuotaikos. Kadangi dirbu žurnalisto darbą, be abejo, didžiąją dalį fotografijų sudaro reportažinė fotografija. Viliuosi, kad pavyks sukaupti neblogą archyvą, kuris bus kam nors naudingas. Pasiteisino visiems žinoma taisyklė, kad savam krašte pranašu nebūsi. Pagėgių savivaldybei mano darbų nereikia, jie mieliau ir šilčiau sutinkami svetur.
V. V. Parodos atidaryme netrūko šilto šurmulio, pažįstamų veidų. Kas buvo tie žmonės, kurių apsilankymą galite vadinti didžiausiu įvertinimu sau?
E. S. Visuomet miela parodose pamatyti Martyno Jankaus vaikaitę Ievą Jankutę. Iš šios moters išmokau optimizmo, sveiko požiūrio į gyvenimo paspęstas nesėkmes. Per ją atvėriau sau Bitėnų kaimo kultūrinį ir dvasinį klodą. Ačiū likimui, kad taip atsitiko. Smagu, kad apsilankė bitėniškiai Birutė ir Kazimeras Žemguliai, Zofija Zubrickienė, Enida ir Mindaugas Karkeliai, Rambyno regioninio parko direkcijos kolektyvas. Be šių žmonių mano gyvenimas būtų gerokai skalsesnis. Buvau maloniai nustebintas savo audringos jaunystės bičiulių, dabar tapusių žinomais leidėjais, Sauliaus Jokužio ir Kęstučio Demerecko, fotografo Gotfrido Tapino apsilankymu. Iš jų patyriau ne tik sveikinimus, bet gavau ir kūrybinių niuksų. Džiaugiuosi, vadinasi, dar esu nepamirštas. Malonu buvo išgirsti menotyrininko Petro Šmito seno nesimatymo padiktuotus fotografijų vertinimus. Džiaugiuosi, kad rado laiko su savo knygele dovanoms ateiti poetas Jonas Kantautas, „Tauragės kurjerio“ direktorius Renaldas Malychas, kurio paramą nuolat jaučiu. Atskirai reikėtų padėkoti etnokultūros centro direktorei Nijolei Sliužinskienei, Margaritai Macijauskienei, Anelei Michejevienei, radusioms laiko ir kantrybės mane supančioti šiai parodai. O kaip apsieisi nepadėkojęs Ritai Šukienei ir folkloro ansambliui „Alka“, apdainavusiems šį vakarą.
V. V. Pakalbėkime apie ateities planus… Kokias kūrybines mintis auginate?
E. S. Sakoma, jeigu nori prajuokinti Dievą, kalbėk apie savo planus. Gal mes jo nejuokinkime. Ne už kalnų pavasaris ir taip smagu. Gražaus darbo, skirto kultūrai ir jos paveldui apstu. Pernai laimėję Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą prie laikraščio „Tauragės kurjeris“ leidome kultūros paveldui skirtą priedą „Praeities vaivorykštė“. Šiemet, gavę to paties fondo paramą, leisime istorijai, fotografijai ir kultūrai skirtą kasmėnesinį priedą „Taurragis“. Kadangi esu šio projekto koordinatorius darbo pakaks. Tikiuosi, jog pavyks išleisti žurnalo „Rambynas“ antrą numerį, gal peržiūrėjus archyvus parengti kokią parodėlę. Pabūsiu ši kartą kuklus, vien tam, kad sumanymai išsipildytų.
V. V. Jūsų žodis Mažajai Lietuvai…
E. S. Kad turėtum ką pasakyti apie Mažąją Lietuvą, tam reikia subręsti, įsigilinti į jos istoriją, tradicijas, pasaulėžiūrą. Tai be galo turtingas kraštas užlietas krauju ir užmarštimi. Tą sluoksnį reikia jautriai nušluostyti. Manau, kad jeigu man pavyks per savo gyvenimą Eduardo Gizevijaus pėdomis pėsčiomis nueiti nuo Bitėnų iki Tilžės, busiu pakankamai daug padaręs.