Piktupėnų parapijos medinė bažnyčia pastatyta 1574 metais ant kalvos, šalia greta esančių evangelikų liuteronų kapinių. Bažnyčia pastatyta kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio įsaku. 1590 metais čia kunigauti pradėjo parapijos kunigas Valentinas Heydemannas (buvęs siuvėjas). 1656 metais, Lenkijos–Švedijos karo metu, Piktupėnų medinę bažnyčią sudegino lenkų kariuomenė. 1670 metais parapijiečiai medinę bažnyčią atstatė. Piktupėnų parapijos kunigai aptarnavo ir Tauragės parapijos bažnyčias. Kadangi jose buvo sumažėjęs parapijiečių skaičius, keitėsi kunigai. 1744 metais Piktupėnuose pastatyta didinga mūrinė bažnyčia iš lauko akmenų ir plytų. Tai – stačiakampio formos, erdvi bažnyčia su aukštu mediniu bokštu, į kurį 1781 metais trenkė žaibas. XIX amžiaus pradžioje Piktupėnuose tarnavęs kunigas Kristupas Danielius Hasenšteinas Tilžėje išspausdino religinių tekstų ir giesmių, yra užrašęs Piktupėnuose dainuotų lietuviškų liaudies dainų. 1848 metais čia užregistruota 9 000 parapijiečių, iš jų du trečdaliai – lietuvninkai. Bažnyčios pastatas rekonstruotas 1853 metais: buvo paaukštintas bokštas su neobarokiniu kupolu ir sumontuoti vargonai. 1865 metais buvo pastatyta nauja klebonija. XX amžiaus pradžioje iš 5 000 Piktupėnų parapijos parapijiečių pusė buvo lietuvninkai. Piktupėnų parapija atkurta 1993 metais, patalpos suremontuotos, tokiu būdu išsaugant dar 1865 metais pastatytą kleboniją, kurioje buvo laikomos pamaldos. Deja, sumažėjus tikinčiųjų skaičiui, pamaldos nebevyksta. Istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Vacio Vaivados teigimu, iš Vokietijos buvo gauta informacijos, kad senosios Piktupėnų mokyklos sandėliuke galimai gali būti paslėpti bažnyčios, pastatytos 1574 metais, dokumentai. 2009 metais mokslininkai buvo nuvažiavę patikrinti, ar tai tiesa, bet spėjamoje vietoje dokumentų nerado. 2010 metais liepos 18 dieną dabartiniai senosios Piktupėnų parapinės mokyklos pastato šeimininkai Leonora ir Romualdas Bertašiai sandėliuko pamatuose rado dėžes su parapijos archyvo dokumentais ir altoriaus kryžių. Mokslininkų išvadomis, dokumentai yra labai prastos būklės. Informaciją parengė Nijolė Jogienė, 2024
Naudoti informacijos šaltiniai:
ALMONAITIS, Vytenis; ir ALMONAITIENĖ, Junona. Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas. Trečiasis atnaujintas ir papildytas leidimas. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2015. 256 p. ISBN 978-609-8063-10-3.
DIKŠAITIS, Jonas. Piktupėnų parapija ant išnykimo ribos [interaktyvus]. [S. l.]: Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, 2017 m. gruodžio 12 [žiūrėta 2023 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: <https://reformacija.lt/wordpress/4843-2/>.
Kelias. Karalienės Luizės pėdsakai Piktupėnuose ir liūdna karo laikų istorija su vilties nata. Iš: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Plius Mediateka [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, 2020, lapkričio 1 [žiūrėta 2020 m. gruodžio 1 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000126798/kelias-karalienes-luizes-pedsakai-piktupenuose-ir-liudna-karo-laiku-istorija-su-vilties-nata>.
Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor=Kleinlitauische Enzyklopadie. T. 3 Me-Ra. Mažosios Lietuvos fondas; Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos inst., 2006,-864 p. ISBN 5-420-01612-5.
PĖTERAITIS, Vilius; ir PURVINAS, Martynas. Piktupėnai. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021 [žiūrėta 2024 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.mle.lt/straipsniai/piktupenai>.
Piktupėnai. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. [Vilnius]: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021 [žiūrėta 2024 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/piktupenai/>.
VE.LT. Sandėliuke atrasti seni bažnytiniai dokumentai. Iš: Vakarų ekspresas [interaktyvus]. [S. l.]: Klaipėda: 2010, liepos 20 [žiūrėta 2023 m. spalio 20 d.]. Prieiga per internetą: <https://ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/sandeliuke-atrasti-seni-baznytiniai-dokumentai>.